Na cia paskutiniu metu pasiskaitem pora temu laip viskas ten gerai, manau bus idomus straipsnis visiems pasiskaityt

http://www.atgimimas.lt/articles.php?id=1166784353
Dalios Macejauskaites, vienos mokyklos devintokes, rašinys nenugalejo konkurse “Padovanok Lietuvai vizija”, nes tai – ne vizija. Tai – liudnas musu dabarties liudijimas, kuri tikrai turetumete perskaityti.

Naujausiame savaitrašcio "Atgimimas" numeryje ieškokite konkurso "Padovanok Lietuvai vizija" nugaletoju viziju. Ðioje interneto svetaineje jas publikuosime šiek tiek veliau.


Liudnas mano rašinys ir be pasiulymu. Esu devintoke, neturiu jokiu permainu vizijos, nors noreciau permainu. Aš žinau, ka pati turiu daryti – mokytis, bresti, ugdyti save ir ruoštis gyventi sažiningai ir padoriai. O ka turi daryti valstybe, turetu žinoti valstybes vadovai, parlamentas ir kiti, kuriuos išrenka, kuriuos valstybe sociai maitina.

Nors dauguma musu mano, kad žodis Lietuva yra beveik bevertis, jog tai šalis, kurioje veši korupcija, kur su žmonemis niekas nesiskaito ir niekam tu nerupi, taip nera. I ši žodi telpa kur kas daugiau, nei žmogus gali pasakyti. Ði jausma reikia patirti, jo apibudinti neimanoma.

Dauguma žmoniu mano, kad visai nesvarbu, kur gyveni. Jiems atrodo, jog išvažiavus toli nuo vis dar ne itin geras salygas gyventi ir išlaikyti šeima suteikiancios Lietuvos viskas turi pasikeisti butinai i gera, gyvenimas turi pašvieseti, taciau ar visados taip? Manau, kiekvienas atsakysite, kad ne, galime tik isivaizduoti, koki pragara praeina žmones, apsisprende laimes ieškoti pasaulyje, kuris, beje, nera toks svetingas, kaip mes galvojame, ir pinigais ten tikrai nelyja. Kiekvienam žmogui yra labai svarbi jo tevyne, lietuviui taip pat. Nors dabar daugelis musu jau pamiršo, kaip sušale ir pavarge gyneme Lietuva nuo „isibroveliu”, kuriu nekenteme visa širdimi ir protu. Ir, kad ir kaip butu, musu noras tureti laisva, nepriklausoma nuo kitu Lietuva nugalejo. Musu meile ir noras buvo stipresni už bet koki automata ar tanka. Tas gražus jausmas tevynei kažkada egzistavo. Kur jis dingo dabar?

Ðiomis dienomis išvykti svetur, ten isikurti pasidare lyg butinybe, bet esu tikra, jog nera nei vieno, kuris, gyvendamas ten, toli nuo cia, nei karto nesusimasto apie taip seniai matyta Lietuvos žeme. Visus, gyvenancius kitose šalyse, aplanko jausmas, vadinamas tevynes ilgesiu. Tai labai gerai žino žmones, išvyke prieš daug daug metu.
Emigracija – tai viena didžiausiu problemu Lietuvoje. Turbut apie tai jau reikia kalbeti viešai, nesigedijant, nebandant kažko nuslepti ar nuspalvinti rožine spalva. Taip yra, tai tiesa, kad ir kaip butu gaila, mes turime kovoti su šiuo reiškiniu. Kodel musu renkama valdžia per tiek laiko nesugebejo užtikrinti normalaus gyvenimo ir tiems, kurie neturi nei itin gero išsilavinimo, nei gero darbo? Kodel jauni ir pagyvene žmones pirmai progai pasitaikius sprunka iš Lietuvos? O apsiprate užsienyje nenori net pagalvoti apie grižima atgal? Kiekvieno Londone gyvenancio lietuvio svajone – tureti ten nama. Bet kodel šiu lietuviu svajone nera laimingai gyventi ne kur kitur, o tevyneje? Kodel Lietuvoje sulig kiekviena diena pragyventi, išlaikyti šeima, tevus darosi vis sunkiau? Negi sustabdyti masinio „begimo” iš Lietuvos neimanoma, o gal aukšciausi pareigunai musu šalyje to nemato? Galbut gyvendami visaverti gyvenima jie pamiršta, jog tuo pat metu yra tukstanciai, kurie taip vargsta, o paskui ryžtasi mesti viska ir bandyti laime ten, kur galbut yra geriau. Ne paslaptis, jog nera pasaulyje vietos, kur nebutu iženges lietuvis.

Dažnai norisi visam pasauliui garsiai išrekti, jog nei vienas nežinote, ka reiškia netureti šalia nei mamos, nei tecio. Ir taip pasielgti „priverte” valstybe. Ju nera, nes bandymai prasimušti ir isitvirtinti gyvenime baigesi ties nuliu, tuo momentu reikejo sugalvoti idealia išeiti, o kai niekas jos taip ir nesugalvojo, teko griebtis kraštutinumo bei pailginti ir taip ilgus sarašus tu, kurie jau išvyko. Niekas negalvojo, kad tai užtruks tiek laiko, bet dar viena karta atsitiko taip, kaip niekas neplanavo. Dabar ir mano tevai gali labai gerai pasakyti, kas gi yra tas tevynes ilgesys. Jie puikiai tai žino ir jaucia. Negana to, kad turi kesti gyvenima vienui vieni be artimuju, jie taip pat negali džiaugtis tokiomis dienomis kaip Vasario 16–oji. Pasakysiu atvirai, kas ta diena amerikieciui ar bet kuriam svetimšaliui. Suprantama, kad niekas, jiems tai dar viena darbo diena, per daug neišsiskirianti iš kitu. Visi jie netenka galimybes gyventi taip, kaip gyvena Lietuva. Tuomet pradedi taip nekesti valdžios, kad imanytum padaryti viska, jog tik ši neteisybe pasibaigtu. Kartais imi ir neišlaikai visos šios sumaišties, manai galesias pabaigti viska, grižti namo, džiaugtis ilgai nematytais žmonemis, bet, kai apsidairai ap_link_, suvoki, kad tai tik svajone, kad po menesio džiaugsmo namie prasides gyvenimas, ir supranti, kad kelio atgal nera, turi buti ten, kur esi. Jokio kelio atgal nera, yra tik nepriteklius, tušti valdžios pažadai ir daugiau nieko. Žinoma, kad išvažiaves gali užsidirbti, išlaikyti šeima, bet tai yra taip sunku. Taip sunku atsidurti svetimoje šalyje, kaip atsidure mano mama prieš aštuonerius metus, turedama 100 doleriu rankose, o tai beveik tas pats kaip nieko. Atsiduri šalyje, kurioje neturi nei kur gyventi, nei kur eiti, nei kur dirbti. Budamas cia, Lietuvoje, tu nors žinai, kad, iškilus problemai, galesi prašyti pagalbos praeivio, o ka daryti, kai atsidursi svetimame mieste, kai nemoki kalbos, išskyrus „Hello” ir „I love you”, nemoki nei vieno žodžio. Ka daryti tuomet? Kaip elgtis? Ka kaltinti? Vienintelis mane nors truputi guodžiantis faktas – tokiu kaip aš tukstanciai! Galbut geda, bet ir aš nelabai tikiu savo ateitimi cia. Ir bijau, kad gyvenimas gali susiklostyti nepalankiai.

Gerai žinau, kad yra tukstanciai tokiu, kurie negriš cia niekada, o jei ju dauges ir draugai taip pat sumanys išvažiuoti ir pasilikti svetur, tuomet po šimtmecio pasaulis gales irašyti i istorija pasakojima apie šali, kuri kažkada seniai nuejo net iki Juodosios juros, bet po tam tikro laiko išnyko. O jaunosios kartos nebevadins saves lietuviais. Gaila. Liudnos mintys. Bet aš negaliu kitaip galvoti. Man – 14 metu ir aš nemaciau mamos jau aštuonerius metus. Kada pagaliau mes susitiksime, mama? Neduok, Dieve, tokio likimo niekam. Niekam, niekam.

Aš nežinau, ka daryti. Bet gyvenimas mane gal ne laiku subrandino ir aš pasakysiu: darykite ka nors, saugokite mus, vaikus. Mes nenorime palikti savo krašto. Istatymais reikia itvirtinti toki pragyvenimo minimuma, kad ir mano mama, ir mano sena mociute galetu pacios išsiversti. Juk ji visa gyvenima dirbo. Mano mama išvyko nelegaliai ne pramogauti, o duonos man ir savo mamai. Nebijokite jaunu, pasirupinkite realiaja našlaiciu globa šeimose. Ir paukštis namo sugrižta, o žmogus – tuo labiau. Aš matau daug netvarkos, daug valdininku savanaudiškumo. Pinigu butu, jei ju neišgraibstytu savanaudžiai. Reikia taip taupyti, kad visi jaustusi žmones, o ne tik tie, kurie sedi valdiškose tarnybose. Mokytojas per metus neuždirba net 50 proc., kiek kitas per menesi. Negi to neimanoma kaip nors apriboti istatymais? Jei žmogus baige universiteta, jis negali sedeti prie bažnycios, jis turetu iš to išgyventi. Teisineje valstybeje turetu buti tokie istatymai, kad žmogus galetu išgyventi, tad priimkite tokius istatymus, remkite šeimas ir tuos pinigus, kuriuos gausite iš ES (Europos Sajungos), kaip tevas skirstykite. O tevas žiuri ne i ta diena, o i ateiti – mokslui, stipendijoms ir šeimai, kad Lietuvoje nepritruktu lietuviu. Juk vaikas – tai busimas pilietis. Jei jis neigis mokslo – taps valkata ar plešikas, bus pigi darbo jega Airijoje ar JAV. Tad reikia demesio šeimai, vaikui, kaip ateities Lietuvai. Nera pinigu? Pinigu yra! Nera žmoniu, kuriems tai rupetu. Jei diploma nusipirkes gali dirbti, už ledus nusipirkti balsus ir jo niekas negali suvystyti, ko verta tokia teise. Ar ji iš viso yra? Tad ir rupinkites tais dalykais, kol vel kas nors i Vilniu iš Kauno neatvede „ubagu

Skaitem mes jau tai, dar pries tris savaites skaitem. Uztenka duoti _link_a, nereikia viso straipsnio.
Kaip pats manai ?

Gal tu ir teisus del _link_o kad uztektu, bet gan placiai ir paprastai eilinio zmogaus akimis pasakyta.
Jei klausei mano nuomones apie straipsnyje issakyta nuomone- sutinku su daug kuo ir galiu tiktai padestyt savo nuomone:
Nieko nera ten ipatingai gero ir tiketis nera verta kazkokiu tai stebuklu, liudna kad taip yra, deja taip ir liks. kas pasikeis tai kad Lietuviai kaip tauta apnyks labai greitai- genetiska prasme, nes kad ir pasirodo laikas nuo laiko patriotiskumai, demokratija/EU istatymai/ekonominiai desniai/neuzugdytas atsparumas uzsienieciams savo padarys

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=11711258
pridesiu visa teksta 8) nes siek tiek praktiskesniu poziuriu "problema" apmastyta
Emigracija. Verslininkai dejuoja, kad truksta darbuotoju, ir kaltina politikus, kad šie nesiima priemoniu emigracijai stabdyt. Politikai šaukia, kad šalyje greitai nebeliks gydytoju ir mokslininku. Del išvažiuojanciu darbingo amžiaus žmoniu lieka vis mažiau mokanciuju socialinio draudimo imokas. Del visu šiu negeroviu, žinoma, kaltas ne kas nors kitas, o emigracija.
Anot ju, emigracija – tai toks blogis, su kuriuo butina kovoti. Taciau ar tikrai taip? Juk emigracija pati savaime nera blogybe, o viso labo neišvengiamas atsakas i šalyje vyraujancius negatyvius socialinius, ekonominius ir kulturinius reiškinius. Apsisprendimui be juokingai mažu atlyginimu turi itakos išsikerojusi korupcija, prastas sveikatos priežiuros istaigu darbas, nepatenkinama švietimo istaigu veikla, nepasitikejimas teisesaugos institucijomis.
Tad butu daug geriau, kad sekmingai dirbantys verslininkai, mažiau kalbeje apie darbuotoju stygiu, pradetu moketi didesnius atlyginimus ir taip dalintis su žmonemis gaunama pelna – dirbanciuju tikrai atsirastu. Butu naudingiau, jeigu politikai ta laika, kuri sugaišta aušindami burnas apie emigracijos gresmes ir liudna tautos ateiti, panaudotu kovos su korupcija ir minetu „valdišku kontoru“ darbo gerinimui.
Verslas nenori dalintis
Ivairiu apklausu duomenimis, svarbiausia išvykimo priežastimi migrantai nurodo mažas pajamas. Didžiuju prekybos centru sales darbuotoju ir kasininku siulomi atlyginimai – nuo 600 iki 1000 litu, atskaicius mokescius. Panaši situacija didesniu ar mažesniu parduotuviu, viešbuciu ir restoranu sferoje – siulomas atlyginimas nei viename siulomame darbe nesieke daugiau 1000 litu.
Akivaizdu, kad žmogus, gaudamas tokio dydžio atlyginima, neturi galimybes gyventi oriai ir pilnavertiškai. Ðtai jau beveik trys _meta_i esame ES nariai, taciau kai kuriose gyvenimo srityse beveik niekas nepasikeite - žymi darbuotoju dalis už savo tikrai sunku darba gauna menkus atlyginimus, kuriu ne visada pakanka elementariausiems gyvenimo poreikiams.
Negana to, daugelis savo darbuose susiduria su vis dar isigalejusiu diktaturiniu, autoritariniu valdymo stiliumi, nepagarba savo darbuotojams, tikra norma tapusiais priverstiniais, neapmokamais viršvalandžiais. Tad visiškai nera ko stebetis, kad žmones, dirbantys tokiose imonese, išeina iš darbo ir keliauja i užsieni, kur, atsiverus ES sienoms, daugeliu atveju dirbdami legaliai, jie gali tiketis tiek adekvataus atlyginimo už savo darba, tiek pagarbaus darbdaviu požiurio i pacius darbuotojus.
Žmones – tik priemone
Daug rašoma apie aukšto lygio specialistu - mokytoju, gydytoju, vadovu emigracija, bet apie išvažiuojancius „paprastesniu“ specialybiu darbuotojus – padavejus, kasininkus, ir kitus – informacijos beveik nera.
Mindaugas Savickas:
Lietuvoje kol kas vyrauja išskirtinai tikslu siekimu pagrista vadyba. Tikslas versle beveik visuomet yra pelnas, o žmones – tik priemone kuo mažesnemis sanaudomis tam tikslui siekti. Kol darbdaviai ir verslininkai taip galvos, žmones begs iš Lietuvos.
Tiesa, darbdaviai kalba apie šiu trukuma, taciau didinti tikrai mažu atlyginimu bei gerinti darbo salygu neskuba – juk vis dar atsiranda jaunu žmoniu, atvykusiu iš mažesniu miesteliu ir kaimu, kurie mielai užima laisvas darbo vietas. I del dažnos darbuotoju kaitos prastejancia aptarnavimo, darbo kokybe kažkodel žiurima pro pirštus, o juk daugeliu atveju del šios priežasties imones patiria žymiai didesnius nuostolius, negu „sutaupo“ mokedamos minimalaus leistino dydžio atlyginimus.
Akivaizdu, kad šiuo požiuriu nemaža dalis Lietuvos darbdaviu ir verslininku yra gerokai atsilike nuo savo kolegu Vakaru Europoje. Taip yra todel, kad Lietuvoje kol kas vyrauja išskirtinai tikslu siekimu pagrista vadyba. Tikslas versle beveik visuomet yra pelnas, o žmones – tik priemone kuo mažesnemis sanaudomis tam tikslui siekti. Kol darbdaviai ir verslininkai taip galvos, žmones begs iš Lietuvos.
Paradoksas, taciau akivaizdu, kad svarbiausia emigracijos ir vis stiprejancio darbuotoju trukumo priežastis – butent paciu verslininku ir darbdaviu vykdoma trumparegiška darbo užmokescio politika bei socialaus verslo butinybes nesuvokimas. Todel butu daug geriau, jei verslininkai ir darbdaviai, užuot ragine vyriausybe ir seimo politikus istatymais riboti specialistu emigracija bei „atidaryti“ sienas ekonominiams migrantams iš skurdesniu šaliu, patys imtusi priemoniu išlaikyti žmones darbo vietose. Tai – požiurio i darbuotojus keitimas, darbo užmokescio didinimas ir darbo ap_link_os salygu gerinimas.
ES senbuvese paskutiniaisiais _meta_is tikslais grista vadyba sekmingai keicia vertybemis pagrista vadyba. Èia požiuris i žmones visiškai kitoks. Suprantama, kad butent žmones, darbuotojai, yra pagrindine verslo dalis, be kurios jokia gamyba, prekyba ir sukurtu produktu vartojimas nebutu galimi. Del šiu ir kitu priežasciu darbdaviai suinteresuoti jiems dirbanciu žmoniu gerove ir sekme. Suvokiama, jog darbo užmokestis turi buti adekvatus atliktam darbui. Ypatingai daug pastangu dedama siekiant sukurti šilta žmogiškaja darbo atmosfera, techniškai patogias ir sveikas darbo vietas, populiarios ir realiai veikia taip vadinamos „lojalumo“ programos.
Žinoma, tai jokiu budu nera taisykle. Lietuvoje jau yra išties moderniu, pagal humanistines psichologijos teorijos personalo valdymo metodus veikianciu imoniu, o ES senbuvese tikrai atrastume kompaniju, kuriose dirbantys žmones - viso labo priemone tikslui – pelnui pasiekti, taciau bendros tendencijos kol kas yra kitokios.
Yra ir teigiamu pusiu
Ko gero, didžiausia teigiama poveiki turinti emigracijos pasekme – žymus nedarbo šalyje sumažejimas. Ivairiais skirtingu autoriu socialiniais–psichologiniais tyrimais irodyta, jog tarp nedarbo ir nusikalstamumo yra tiesiogine koreliacija. Esant mažam nedarbo lygiui, tame paciame regione paprastai sumažeja ir nusikalstamumo dydis. Todel teiginys, jog emigracija, nors ir netiesiogiai, stabdo nusikalstamuma – iš esmes teisingas.
Kita itin svarbi darniai visuomenes raidai emigracijos pasekme – augantis darbo užmokestis. Darbo užmokescio atlyginimo augimas yra butinas darniam socialios visuomenes vystymuisi. Pakankamas darbo užmokestis sudaro pilnavertiško ir oraus gyvenimo galimybe dirbantiesiems bei vidutiniojo visuomenes sluoksnio pletrai. Kadangi darbdaviai susiduria su vis didesniu darbuotoju stygiumi, galima prognuozuoti, kad del šios priežasties darbo užmokestis laikui begant turetu arteti prie ES vidurkio.
Prastas psichologinis mikroklimatas, nesaugios darbo salygos vis dar yra didele musu visuomenes problema bei priežastis, del kurios daugelis žmoniu nesijaucia laimingi savo darbe. Tai trukdo pilnavertiško vidutiniojo visuomenes sluoksnio vystymuisi. Taciau, didele dalimi del emigracijos, psichologinis darbovieciu mikroklimatas bei darbo salygos turetu gereti, nes darbdaviai tampa vis labiau suinteresuoti išlaikyti darbuotojus.
Todel, bent jau del ekonominiu priežasciu, emigracijos mastai ateityje turetu mažeti – retas nores važiuoti dirbti svetur, jeigu teviškeje jam bus sudarytos priimtinos darbo salygos. Del šios priežasties turetu dideti ir grižtanciuju iš emigracijos kiekis. Tokius procesus jau dabar stebime klestinciame statybu sektoriuje, kur atlyginimai del darbuotoju emigracijos pastaraisiais _meta_is kilo itin sparciai.