Zinau juoksites, nes dabar pati papriestarausiu sau. Sakiau, kad nejauciu nostalgijos ir maniau taip ir yra, bet. Vaziuoju atostogu i Lietuva, nusipirkau bilietus ir staiga suvokiau kaip beprotiskai esu pasiilgusi Lietuvos ir savo draugu ten. Idomu tai, kad kol neturejau galimybes gristi aplankyti, tai buvau nusiteikusi, kad man gerai cia (ir aisku tai psichologiskai labai padeda buti laimingu ten kur esi dabar). Bet visgi giliai viduj turbut buvo stiprus ilgesys, kuri laikiau uzgniauzus. Noriu aplankyti Vilniu, sake labai pagrazejes, prisiminti savo vaikysteje praleistas vietas. Ka jus besakytumete (ir ka as bebuciau sakiusi pries tai) gimtine lieka gimtine ir joks kitas pasaulio krastas niekada netaps tokiu savu kaip ten kur esi gimes ir uzauges.Dabar suprantu kodel emigrantai nors ir gerai gyvenantys uzsieniuose, nori sugristi i Lietuva. Ir netgi jeigu jiems jau nebelabai suprantamas tas gyvenimas Lietuvoje ir daug kas kitaip, vistiek juos traukia atgal, vien patenkinti ta senu atsiminimu ir jausmo, kad esi savas, troskuli.

As pereitais _meta_is vasara pirma karta grizau i Lietuva po mazdaug 4 metu. Buvau grizusi anksciau velu rudeni, bet vasaros Lietuvoj nebuvau maciusi jau 4 metus. Ir kas man daresi. Visa laika norejosi verkti, jauciu, ir dabar verkciau, jeigu nuvaziuociau, nes dabar berasant jau asaros tvenkiasi akyse. . Nezinau, kodel melancholiski Lietuvos peizazai ir saule taip graudino. Buvo labai nesmagu, nes nenorejau, kad gimines matytu verkaincia.

Taigis. nostalgija, ir nieko nepadarysi.