|
Londono gatvėse – arši benamių imigrantų kova su britų valkatomis
Imigrantai iš buvusio sovietinio bloko nukonkuruoja ne tik darbo ieškančius britus, bet ir įsiviešpataudami gatvių landynėse. Benamiai iš Rytų Europos šalių, – lietuviai, slovakai ir lenkai, – „taupydami“ neįkandamos nuomos mokesčius, pasirenka gyvenimą gatvėje, išstumdami britų valkatas iš „pelningiausių išmaldos vietų“.
Londono gatvėse verda arši išlikimo ir rasizmo kova, peštynės ir gaujų grupavimasis tarp atvykėlių imigrantų bei „veteranų britų“, priverčianti pastaruosius „sprogti“ iš įniršio, nes yra atimami jų dienos daviniai, kurie imigrantų dažnai pasigriebiami dvigubomis porcijomis, o maisto likučiai akivaizdžiai kraunami į darbą kitai dienai, užvaldomos „veteranų valdos“, pasisavinami jų miegmaišiai, „įsiveisiama“ geriausiose lindynėse, „veteranams“ britams paliekant dvokiančius užkampius.
Naujoji imigrantų banga įžūlėja – gatvėse pernakvoję ir benamių centruose po dušu nusiprausę imigrantai maisto davinių eilėse stumdosi ir užlindinėja, nes „negali vėluoti į darbą“, kuris dažnai, paaiškėja, yra šalia benamių centrų įsikūrusiuose viešbučiuose, restoranuose, kavinėse ir baruose.
Vakare imigrantai, susirinkę maisto davinius viename rajone, traukia į kitą, pasiimti kitų davinių, vėliau atkulniavusiems britams tepalikdami duonos kampelius ir trupinius.
Kaip teigia JK benamių organizacija „Homeless _link_“, vienas iš šešių benamių – imigrantas iš Rytų Europos šalių. Lovos „Crisis“ centruose dažniausiai ir yra užimamos būtent jų, vietinius britus išstumiant į gatves. Štai Islingtono „Crisis“ centre 200 iš 350 lovų yra okupuotos imigrantų, aršiai ir grupuotai kovojančių su britais dėl geresnės nakvynės.
Britų valkatos skundžiasi – jei anksčiau išmaldos prašant jiems pavykdavę uždirbti apie 100 svarų per dieną, dabar jie neuždirba nė ketvirtadalio tiek. Imigrantai juos ne tik grupėmis išstumia iš pelningiausių išmaldos taškų, jų „išmaldos prašymas“ – labiau už širdies griebiantis, verčiantis praeivius sustoti ir pasigailėti.
Anksčiau britų benamiai neteisėtai užimdavo vieną kitą neapgyvendintą namą, bet vos tik į jų ratą patekdavo koks imigrantas, paskui jį sulįsdavo keliolika kitų imigrantų, kurie galutinai „išėsdavo“ pirmtakus lauk. Sumaniems imigrantams greitai susipažinus su „squater‘ių“ įstatymais, britams teko eiti į gatves ir ... kuo toliau nuo aršių atvykėlių.
Britų benamiams skundžiantis jų teisių neginimu, jų pateisinamos „profesijos“ egzistavimu, jie atkreipia dėmesį ir į dar vieną imigrantų įžūlią savybę – savintis viską, kas pakeliui pasitaiko, peržengiant visas įstatymų ribas.
Iš fabrikų atvežti maisto ruošinių padėklai, išbarstyti prie Londono gatvėmis nusagstytų privačių parduotovių durų ir laukiantys paryčiais į darbą ateinančių darbuotojų, dingsta žaibišku greičiu.
Britų valkatos iš šių padėklų tedrįsdavo skolintis tik plastinius indus, net ir tuos paskui atnešę po savo naktinių „pokylių“, mandagiai atsiprašinėdami grąžindavo parduotuvių savininkams. Rytų europiečiai savinasi viską iš eilės ir be jokios sąžinės graužaties – paruoštus sumuštinius, vaisių ir daržovių salotas ir mišraines, jogurtus - be jokios intencijos juos sugrąžinti atgal.
Kol britų valkatos yra priversti šlaistytis gatvėse dėl jų pačių įvardintų „pateisinančių“ priežasčių – gėdingų praeities klaidų, beviltiško įpročio - pripratimo prie alkoholio ar narkotikų, kriminalinės istorijos, neleidžiančios susirasti jokio kito darbo, kaip tik pardavinėti „Big Issue“, imigrantai naudojasi nemokamu ar pusvelčiu maistu, benamių ar „Crisis“ centrų teikiamomis paslaugomis, ir „lipa“ vietiniams ant galvų bei kulnų, nepasikuklindami pabrėžti, kad gyvenimas juos verčia „taupyti“.
"Londono žinios"
|